Rugsėjo 29 ir 30 dienomis populiarusis spektaklis „Išvarymas“ dėl prasidėjusios Lietuvos nacionalinio dramos teatro rekonstrukcijos bus rodomas „Siemens“ arenoje. Iki metų pabaigos daugiau rodymų Vilniuje nenumatyta, tačiau spektaklis aplankys Panevėžio ir Klaipėdos žiūrovus. Ta proga siūlome skaityti pagrindinių aktorių mintis, išsakytas per 100-ąjį spektaklio rodymą, vykusį šį birželį.
„Išvarymas“ – epas apie lietuvių kelionę link Pažadėtosios Europos
Spektaklio režisierius, už „Išvarymą“ pelnęs „Auksinį scenos kryžių“ Oskaras Koršunovas sako: „Per pirmą spektaklį žiūrovai iš netikėtumo sėdėjo it suakmenėję, nežinodami išeiti ar likti. Liko. Niekada joks spektaklis neturėjo tokių nuotykių scenoje ir tokių reakcijų salėje. Tai visiškas teatro hitas, septynerius metus rinkęs sausakimšą salę, o dabar keliausiantis į didžiausias arenas. Per 100-ąjį spektaklį publika kartu su Vandalu atsistojusi skandavo „Išvarymas“ ir choru keikėsi. Ne todėl, kad „suvandalėjo“, o todėl, kad prisijaukino Vandalą kaip graikai „Odisėjos“ Kiklopą. Spektaklis tapo epu apie mūsų kelionę per dykumą link Pažadėtosios Europos. Mes judam link jos fiziškai ir metafiziškai, emigracijoje ir tėvynėje. Mūsų kelionė ten dar nesibaigė, bet jos pradžia – jau mitologinė. Kai praeitam tūkstantmetyje emigrantai „Latvijos“ autobusiukais leidosi į nežinomą civilizaciją kaip argonautai į Chalkidikę. Ir tais laikais buvo milžinai Benai, Vandalai, Eglės, žalčių karalienės palikuonės. Istorijos papasakotos emigrantų, dramaturgiškai perrinktos Mariaus Ivaškevičiaus, improvizuojamos aktorių ir palaikomos publikos, tapo fenomenaliu reiškiniu, kuris dar ilgai gyvuos.“
Vytautas Anužis: Beno vežimėlis – tas pats, o personažas pasikeitė
Pagrindinio vaidmens Beno po N metų kūrėjas aktorius Vytautas Anužis sako: „Tai septyneri metai mano Beno gyvenimo. Jo suvokimo, jo keitimosi. Pats „Išvarymas“ keitėsi, taip kaip ir pati emigracija bei žmonių požiūris į ją – tik todėl spektaklis išliko gyvas. Galingai sustiprėjo humanistinės, filosofinės pjesės gaidos. Nors išoriškai – viskas tas pats, tos pačios mizanscenos... Net mano Beno vežimėlis – tas pats, atlaikė. O mano Benas – keitėsi. Tyrėjas, žmogiškųjų ambicijų įgyvendinimo belaisvis ir kankinys – dabar finale pasiekia nušvitimą: jis negali keršyti Ramiaveidžiui, nes nebegali gyventi pagal „akis už akį, dantis už dantį“ principą. Tokį savo Beną dabar palieku finale – tikrajame nušvitime. Pokytis į gylį, paliečiant žmogaus absoliutaus išsilaisvinimo temą.“