Judesys, į jį reaguojančios projekcijos, eksperimentinė muzika ir gyvai atliekami jos fragmentai – tokios dalys „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje jau nuo lapkričio kuria hipnotizuojančia visumą - spektaklį „Rozetos akmuo“. Nors tai – dar visai naujas kūrinys, jis jau įvertintas profesionalios komisijos apdovanojimu „The Hull Dance Choreographic Prize“ konkurse Didžiojoje Britanijoje, o vasarį tame pačiame mieste du kartus pristatytas publikai.
Į „Menų spaustuvę“ kovo 4 ir 5 d. grįžtančio spektaklio choreografijos autorė ir atlikėja Živilė Virkutytė pasidalino savo mintimis apie šio kūrinio ir savo pačios transformacijas, ateities planus ir tai, kas apskritai įkvepia kurti.
Živile, neseniai su spektaklio komanda buvote įvertinti „The Hull Dance Choreographic Prize“ konkurse Didžiojoje Britanijoje, laimėjote pagrindinį prizą. Ką jums reiškia šis įvertinimas? Ar tokie laimėjimai yra stimulas kurti toliau?
Šia tema diskutavome jau kurį laiką: prieš porą savaičių spektaklį rodėme mano universiteto mieste ir ten sulaukiau klausimo apie tai, kuo skiriasi gaunamas atgalinis ryšys Lietuvoje ir Anglijoje. Atsakiau, jog Lietuvoje lyg ir neegzistuoja feedback'o kultūra ir man atrodo, jog dėl to kūrėjai dažnai gali pagalvoti, kad jų kūryba nepatinka žmonėms. Geriau yra girdėti įvairius atsiliepimus, nei negirdėti nieko. Man atrodo natūralu, jog bet kokiu atveju grįžtamasis ryšys yra reikalingas kūrėjui. Todėl šį apdovanojimą labiausiai ir vertinu kaip grįžtamąjį ryšį. Ir, žinoma, tai yra postūmis kurti toliau. Be to, atsiliepimai iš teisėjų buvo labai įvairiapusiški, tai nebuvo vien liaupsės, jie buvo labai konstruktyvūs ir stumiantys į priekį. Tai man ir yra svarbiausias dalykas.
O ar sulaukiate atgalinio ryšio iš žiūrovų? Kokie jų įspūdžiai?
Taip, tačiau tikrai labai mažai, norėtųsi jo sulaukti daugiau. Jaučiasi tam tikra baimė išreikšti savo nuomonę, kad ir kokia ji bebūtų. Man trūksta pokalbio po spektaklio, kaip kad būna Anglijoje: ten žmonės dažnai prieina, pateikia įvairias nuomones, mezga dialogą, randasi diskusija ir šio pokalbio dėka kūrinys yra tarsi palaikomas kaip gyvas organizmas. Turiu omenyje, kad tai jau yra tarsi nebe mano kūrinys, o kaip atskirai egzistuojantis dalykas, kuriuo aš dalinuosi su kitais. Todėl labai norisi dialogo, diskusijų, įspūdžių.
Šis šokio spektaklis yra stimuliuojantis sensorinius, jutiminius pojūčius. Kaip manote, kiek žmogui svarbi sensorinė patirtis? Ką ji duoda?
Aš jau kurį laiką savo dėmesį kreipiu ne į loginį intelektą, o į emocinį. Man tai yra nepaprastai įdomu ir manau, jog visuomenėje yra užmirštamas emocinis mokymas, todėl ir norėjosi žiūrovų dėmesį nukreipti į tą pusę, pakviesti juos šiek tiek prisiliesti prie jų tikrųjų emocijų, to, ką jie iš tikrųjų jaučia. Žinoma, galbūt tai gali ir šiek tiek gąsdinti, netgi esu susidūrusi su keletu atvejų, kuomet spektaklis sukėlė pyktį ir buvo keletas žmonių, kurie sakė: „ taip negalima: duoti tiek daug ir tada palikti su visu tuo “ .
Kai vyko pirmoji diskusija po premjeros „Menų spaustuvėje“, žiūrovai labai džiaugėsi, galėdami pasikalbėti. Galbūt buvo daug žmonių, kurie paskui nebeturėjo galimybės iškomunikuoti savo minčių ir dėl to jiems buvo sunku.
Individui iš esmės svarbi sensorinė patirtis, nes šiais laikais yra labai daug loginės stimuliacijos ir daug mažiau meditatyvinės patirties, buvimo su savo emocijomis, kad ir kokios jos bebūtų. Kai žmonės pagalvoja, jog spektaklis yra gražus arba negražus, tai nėra emocija. Tai yra tiesiog loginio proto išmąstyta nuomonė, o man tai neatrodo įdomu. Man daug geriau, kai žmogus ateina ir pasako: „ man tai sukėlė pyktį “ arba „ aš susimąsčiau apie savo egzistenciją ir kitus dalykus “ . Daug įdomesnės ir asmeniškesnės atrodo sumišusios, iškart lengvai neįvardijamos emocijos, negu tas konstruktas, kuriuo tarsi visi turi sekti vertinant spektaklius. Norisi kitokio ryšio (šypsosi).